Įstatymu nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi, kliento įsipareigojimas sumokėti už suteiktas paslaugas yra viena iš paslaugų sutarties sąlygų.
Paslaugų teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugų teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugų teikėjo pareigą veikti kliento interesais. Paslaugos sutarties vykdymas iš esmės grindžiamas kliento interesų prioriteto principu, kuris paslaugos vykdytoją įpareigoja veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus.
Paslaugų teikėjo pareiga yra ne pasiekti konkretų rezultatą, bet dėti geriausias pastangas. Tai reiškia, kad paslaugų teikėjas gali būti atsakingas už konkretaus rezultato nepasiekimą tik tuo atveju, jei dėl to konkrečiai susitarta.