Faktinės aplinkybės
Atsakovė sudarė ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre butas buvo įregistruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė. Taip pat atsakovė sudarė kredito sutartį su AB SEB banku, kuria atsakovei suteiktas 24 000 Eur dydžio kreditas ginčo butui pirkti.
Ieškovui rašytine dovanojimo sutartimi močiutė padovanojo ieškovui 6000 Eur; dovanojimo sutartimi motina – 3000 Eur. Ieškovas pirko statybines, elektros instaliacijos medžiagas, įrankius, dvigulę lovą, dalyvavo daugiabučio butų savininkų susirinkime.
Teismas pagal šalių ir liudytojų paaiškinimus nustatė, kad šalių santykių pradžioje atsakovė gyveno nuomojamame bute su savo seserimi, vėliau – su savo drauge; 2014–2016 m. ieškovas ir atsakovė gyveno ieškovo tėvų namuose; 2017–2019 m. – ginčo bute.
Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad šalys 2013–2019 m. kartu gyveno ir turėjo artimus šeiminiams tarpusavio santykius (vedė bendrą ūkį), rūpinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sąlygas (abu prisidėjo prie ginčo buto remonto, abu pirko buityje reikalingus daiktus), konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai.
Atsakovė pateikė kasacinį skundą. Teismai pripažino ginčo butą bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, nustatė, kad ieškovui priklauso 1/2 buto dalis, ieškovą pripažino bendraskoliu pagal atsakovės sudarytą kredito sutartį.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija.
Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos įstatymo normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Taigi tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams.
Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų.
Taigi, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis, savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinant aptartą kasacinio teismo praktiką, konstatavo, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos įstatyme – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016).
Pagal įstatymą, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Taigi asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį.
Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas.
Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020 35 punktą). Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tam tikrų buičiai skirtų daiktų, įrankių, laisvai pastatomų baldų (pvz., lovos, kėdžių) įgijimas nevertintinas kaip nekilnojamojo daikto pagerinimas.
Tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti įstatymo norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis įstatymu, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).
Aptariamą bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo bute buvo lygintos sienos, sujungta vonia su tualetu, pakeista elektros instaliacija, didžiąją dalį remonto darbų atliko ieškovo tėvas, taip pat pačios šalys, prisidėjo ieškovo giminaičiai ir draugai, abi šalys pirko reikalingas statybines medžiagas, įrangą. Remdamiesi šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismai padarė išvadą, kad egzistavo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę buvimo, taip pat preziumavo, kad šalių įnašai į bendrąją jungtinę veiklą buvo lygūs. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismams nekonkretizavus šalių įnašų į turto pagerinimą vertės, taip pat bendro ginčo turto vertės padidėjimo, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, ši išvada dėl turto bendrosios dalinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).
Taigi kiekvienu atveju teismas turi ištirti aplinkybes dėl kiekvienos šalies individualaus indėlio pagerinant ginčo butą, įvertinti byloje surinktus įrodymus, ir tik nustatęs, kad turtas įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad turtas buvo pagerintas iš esmės, pripažinti ginčo turtą bendru sutarties dalyvių turtu.