Savininko apsauga neteisėtų statybų atveju

Lietuvos Respublikoje yra įtvirtintas Konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą principas. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės.

Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tik pats savininkas sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę, įskaitant ir disponavimo savo turto objektu teisę (tiek, kiek tokios diskrecijos neriboja įstatymai ir naudojimasis šia diskrecija nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų).

Vis dėlto, konstitucinėje doktrinoje pripažįstama, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti. Ribojant nuosavybės teises, turi būti laikomasi šių sąlygų: remiamasi įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (inter alia, aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo.

Pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę į statinį egzistuoja, be kita ko, tais atvejais, jeigu statinys yra pastatytas savavališkai arba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Nuosavybės teisė tokiais atvejais ribojama, įpareigojant savininką susilaikyti nuo aktyvių nuosavybės teisės įgyvendinimo veiksmų – draudžiant savininkui disponuoti ir naudotis tokiu nekilnojamojo turto objektu. Be to, savininkas savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atvejais gali būti įpareigotas prieš savo valią imtis disponavimo turtu veiksmų, pvz., nugriauti statinį, išardyti ar perstatyti statinio dalis.

2018 m. liepos 2 d. buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018.

Kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių neteisėtos statybos padarinių šalinimą, aiškinimo ir taikymo.

Teismas sprendė, kad draudimas savininkui disponuoti ir naudotis tokiu nekilnojamojo turto objektu, įpareigojimas prieš savo valią imtis disponavimo turtu veiksmų, pvz., nugriauti statinį, išardyti ar perstatyti statinio dalis, yra ultima ratio (paskutinė priemonė), kurios taikomos tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius.

Kaip nustatyti, ar neteisėtai pastatytam statiniui taikyti ultima ratio – griežčiausias priemones?

Byloje nustatyta, jog tokio pobūdžio ginčai susiję su viešuoju interesu (visuomenės vertybėmis). Viešojo intereso elemento buvimas reiškia, jog teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka aktyvesnis, negu įprastas, vaidmuo. Toks vaidmuo įrodinėjimo procese atsiskleidžia tuo, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, turi teisę (tam tikrais atvejais – netgi pareigą) savo iniciatyva rinkti įrodymus. Vis dėlto viešojo intereso elemento egzistavimas nepaneigia rungtyniškumo – asmenys privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.

Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas gali leisti statytojui per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat administracinių aktų pagrindu įvertina turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą (Statybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis).

Kasacinis teismas išaiškino, kad kai teismas savo sprendimu panaikina neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimą, spręsdamas dėl pasirinktino tokios statybos padarinių šalinimo būdo, privalo įvertinti, ar statyba iš esmės yra galima pagal:

• galiojantį detalųjį planą (kai toks yra);
• bendruosius teritorijų planavimo dokumentus;
• specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (jei tokie yra būtini);
• ar tai neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

Tik įvertinęs išvardytas aplinkybes teismas gali pagrįstai spręsti dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdo, t. y. įpareigoti statytoją ar kitą įstatyme nustatytą asmenį nugriauti statinį, išardyti perstatytas ar pertvarkytas jo dalis, atstatyti statinį arba pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį.

Taigi, bylinėjimosi procese nuosavybės teisės turėtojui suteiktos galimybės įrodinėti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Neteisėtai pastatyto statinio nugriovimas nėra vienintelė išeitis.

Praktikoje pasitaiko situacijų, kai leidimas statybai buvo išduotas, tačiau jo išdavimas pripažintas neteisėtu, o statinį vistik reikia nugriauti ar pertvarkyti. Kokie savininko gynybos būdai tokiu atveju?

Tokios situacijos aptartos ir minėtoje kasacinio teismo byloje.

Galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 33 straipsnio, reglamentuojančio statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. KPanaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius.

Taigi, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymas yra galimas tik esant iš esmės neabejotinam įsitikinimui, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę. Kad teismas priimtų sprendimą įpareigoti savininką nugriauti statinį, teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas. Įpareigojimo nugriauti statinį atveju, leidimus statybai išdavusios institucijos neatleidžiamos nuo atsakomybės atluginti savininko patirtus nuostolius.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *